Highland logo

Aenean sollicitudin, lorem quis bibendum auctor, nisi elit.

m


Apie Hailendus

Hailendai – tai škotiška karvių veislė. Šie gyvuliai didelius užaštrintus ragus ir tankų kailį, kurio vilna būna įvairių spalvų: juoda, raudona, geltona, auksinė arba sidabrinė. Po pirmu plauko, kuris gali būti iki 30 centimetrų ilgio, sluoksniu yra tankus povilnis. Per šalčius karvių vilna sutankėja, o vasarą nereikalingas sluoksnis nusišeria. Be ilgos vilnos, karvės dar išsiskiria akis dengiančiais karčiais. Jie saugo gyvulius nuo akių infekcijos ir nuo vabzdžių. Ši karvių veislė yra nedidelė, žemaūgė. Jų kojos trumpos, bet stiprios, jos lengvai kopia į kalnų šlaitus. Buliai sveria apie 800 kilogramų, jų ūgi9s 90-106 centimetrai.Ką tik gimęs buliukas sveria 23-25 kg, o telyčaitė 20-22 kg.

Mėsos ypatumai

Žinoma, didžiausia Hailendų veislės karvių vertybė yra jų mėsa. Kadangi poodinis riebalų sluoksnis labai plonas, Hailendų mėsa – tai tikras dietinis produktas. Todėl ji rekomenduojama žmonės, sergantiems skrandžio ir žarnyno ligomis. Be to, mėsoje yra minimalus cholesterolio kiekis, todėl ji tinka pagyvenusiems žmonėms, turintiems problemų dėl kraujagyslių arba širdies. Taip pat mėsoje baltymų ir geležies daugiau, negu bet kurioje kitoje jautienoje. Ir dar: produkcija ne tik maistinga: mėsos struktūra yra švelni, o skonis malonus.

Maitinimas

Kaip jau minėta, ši karvių veislė labai nereikli. Intensyvus maitinimas šiems gyvuliams netinka. Minimaliomis pastangomis galima gauti aukštos kokybės mėsos.. Hailendų veislės karvės pačios susiranda maisto, jos daugiausia maitinasi žole. Ieškodamos maisto, jos gali nueiti didžiulius atstumus, todėl privaloma yra didelė ganykla. Šios karvės maitinasi pačios, net esant dideliems šalčiams jos gali susirasti žolės. Žinoma, labai atšiauriomis žiemomis rekomenduojama papildomai šerti šienu, šiaudais, duoti vandens. Daugiausiai Hailendai maitinasi vien žole ir puikiai jaučiasi ištisus metus.

Veislės istorija

Hailendų tėvynė yra Škotija. Hailendai kilę iš dviejų galvijų veislių. Pirmoji (Kyloe) buvo išeiviai iš Škotijos rytinių salų pakrančių. Jie buvo šiek tiek mažesni ir dažniausiai juodi. Antroji veislė – tai dideli galvijai, rudos spalvos, gyvenę Škotijos šiaurės vakarųkalnų aukštumose. Sudėtingos gamtinės sąlygos ir natūrali atranka sukūrė išskirtinę veislę. Šiai karvių veislės nereikia ypatingo dėmesio. Jos turi stiprų imunitetą ir yra romaus būdo. ХХamžiaus pradžioje Hailendų veislės karvės buvo gausiai eksportuojamos į įvairias pasaulio šalis. Didžiausio populiarumo jos susilaukė Šiaurės Amerikoje, Australijoje, taip Vidurio Europoje.

Hailendų veislės karvių priežiūra

Kaip jau pasakyta, Hailendų veislės karvės – labai nereiklūs gyvuliai. Tai didelis pliusas, nes jų priežiūra nekels didelių problemų. Juos galima ganyti ištisus metus. Privaloma karvių laikymo sąlyga yra didelės teritorijos. Teritorijoje pakanka užtverti aptvarą ir pastatyti pašiūrę, kad gyvuliai galėti pasislėpti nuo lietais arba sniego. Labiausiai Hailendų veislei tinka šiaurinis klimatas. Šie gyvuliai gali pakelti net didžiausius šalčius, nes juos saugo tankus vilnos sluoksnis. Karštį šie gyvuliai pakelia labai blogai, todėl laikyti jų subtropiniame klimate neįmanoma.

Veislės ypatybės

Daugiausia Hailendų veislės galvijų gyvena Šiaurės Amerikoje, Vidurio Europoje ir Australijoje. Tai liudija, kad veislė gerai prisitaiko prie įvairių klimatinių sąlygų. Vasaros laikotarpiu, jeigu karvėms pasidaro per karšta, jos gali numesti nereikalingą tankią vilną, o artėjant šalčiams ataugina ją. Be to, ši veislė nereikli maistui ir priežiūrai. Karvės gali ėsti viską, ką randa po kojomis. Virškinimo sistema sudaryta taip, kad gali suvirškinti net grubia ląsteliena. Hailendų veislei nereikalingas intensyvus šėrimas, ir gera dietinė mėsa gaunama minimaliomis pastangomis. Gyvulius papildomai šerti reikia esant dideliems šalčiams, bet jeigu jie laikomi netoli miško, tai ir tuo galima pernelyg nesirūpinti, nes jie patys gali susirasti sau maisto. Problemų nebūna ir dėl veršiavimosi. Hailendų veislės galvijai veisiasi labai greitai, be to, veršelių mirtingumas labai mažas. Karvės pačios atsiveda ir augina sukelia ir veršelius. Tik esant labai dideliems šalčiams veršeliams reikalingas papildomas apšiltinimas. Be to, ši veislė gerai jaučiasi esant įvairioms klimatinėms sąlygoms, todėl įvairūs papildomi nuo prasto oro apsaugantys statiniai karvėms nereikalingi. Svarbiausia, kad būtų pašiūrė, kurioje gyvuliai galėtų pasislėpti nuo sniego arba lietaus. Be to, karvės labai atsparios ligoms ir virusams. Jų gyvenimo trukmė pakankamai ilga, iki 30 metų.

Veislės pliusai ir minusai

Hailendų veislė turi daugybę pliusų ir labai mažai trūkumų. Prie pliusų reikia priskirti neįtikėtiną šių gyvulių atsparumą. Jie gali pakelti didžiausius šalčius, Be to, jų imuninės sistemos neįveikia praktiškai jokie virusai. Dar reikia atkreipti dėmesį į tai, kad karvės yra labai nereiklios laikymo sąlygoms. Šiai veislei nereikia specialių patalpų. Be to, prie pliusų reikia priskirti ilgaamžiškumą ir labai lengvą dauginimąsi. Didelis šių gyvulių privalumas yra jų romus būdas. Hailendų veislės karvės atrodo grėsmingai ir turi didelius ragus, tačiau jos gali būti vienoje teritorijoje ir su laukiniais, ir su naminiais gyvūnais. Agresyviais gyvuliai tampa tik tada, kai jų gyvybei gresia pavojus. Hailendų veislė praktiškai neturi minusų, bet porą įvardinti vis dėlto galima. Deja, Hailendų veislė – tai ne tos karvės, kurios duoda pieno, bet šį trūkumą kompensuoja nereiklumas ir didelė mėsos išeiga. Šią karvių veislę galima veisti įvairiose šalyse, išskyrus subtropinio klimato šalis. Nors karvės gali pakęsti nepalankiausias oro sąlygas, didelę drėgmę ir karščius jos pakelia labai blogai. Be to, jų laikymas sudėtingas todėl, kad karvėms gyventi ir maitintis reikalingas didelis žemės plotas. Kategoriškai draudžiama karves rišti, nes dėl to mažėja svoris.